AHTO RAUDOJA – Stogdengys

Patirtis

Ahto Raudoja yra dailidė su miškininko išsilavinimu ir yra mažos kultūrinės tautelės Seto, kuri gyvena tik pietinėje Estijos dalyje ir kaimyninės Rusijos teritorijose, atstovas. Jis domėjosi tradicine medine architektūra jau nuo universiteto laikų, kai studjavo miškininkystę ir tyrė Seto tradicinių namų pastatymo metodus ir įrankius. Jis daugiausiai statė gontinius stogus ir apmokindavo žmones, norinčius išmokti tai daryti senoviniu būdu. Dar universitete 2002 m. jis įkūrė nedidelę įmonę pavadinimu Katusõkatja, kuri užsiėmė medinių namų gontinių stogų statyba ir renovacija. Stogai, pastatyti prižiūrint Ahto, varijuoja nuo 4 m2 pastogių iki didžiulių 1400 m2 svirnų visoje Estijoje. Patys svarbiausi jo projektai yra Estijos muziejus po atviru dangumi ir Seto Ūkio muziejus.

Seto atstovas

Ahto taip pat yra Seto kultūros atstovas. Seto yra maža finougrų tautelė netoli Estijos ir Rusijos sienos. Jie turi savo kalbą ir tautinius drabužius, virtuvę, muziką ir architektūros stilius, tačiau jų gyvenama teritorija yra išsidėsčiusi tiek Estijos, tiek Rusijos pusėse.

Ahto taip pat tyrė ir renovavo Seto tsässons – stačiatikių koplytėles, kurios turi didelę reikšmę Seto vietinei architekūrai. Skirtingai nei bažnyčios, tsässons yra statomos ir prižiūrimos kaimo bendruomenių, kurios jų statybai naudoja savo resursus ir žmogiškuosius išteklius, remdamiesi vietinių meistrų įgūdžiais ir naudojamais metodais. Todėl šios kopytėlės yra esminiai informacijos šaltiniai vietinės architektūros paveldui pažinti.

Ahto sudarė didelės apimties antologiją pavadinimu “Tsässons of Setoland” (išleistas 2011 m., autoriai: Ahto Raudoja ir Tapio Mäkeläinen), kurioje pateikti per pastaruosius 10–12 metų vykdyti tyrimai ir kuri padeda suprasti tsässon reikšmę ir esmę Seto kultūroje. Jis taip pat yra parašęs straipsnį „Setoland: basic features of traditional architecture” (išleistas Vanaajamaja 2014 m.), kuriame pateikė skirtingų tipų pastatų apžvalgą ir apibūdino Seto vietinę architektūrą.

Gontinių stogų statyba

Mediena, kaip lengviausiai prieinama statybinė medžiaga, buvo naudojama jau nuo priešistorinių laikų Estijos žemėse. Iki XV a., nuo kada paplito čerpiniai stogai, ne tik namų, bet ir bažnyčių stogai būdavo dengiami medžio skiedromis, gautomis jas nuplėšiant nuo rąsto su pleištu.

Mediniai stogai vėl paplito XIX a. pabaigoje ir yra susiję su pokyčiais žemės ūkyje. Grūdai buvo gaunami pasitelkiant naujas kuliamąsias mašinas, o proceso metu likę šiaudai nebetiko stogų klojimui. Skirtingų tipų gontiniai stogai (estiškai pilbas, laast, sindel, kimm) atsirado šalia lentinių, skiedrinių ir šiaudinių stogų.

Po intensyvios sovietmečiu vykdytos industrializacijos, kai skirtingos industrinės medžiagos buvo naudojamos stogams dengti, mediniai stogai vėl įgavo populiarumą kaimo architektūroje ir buvo įrengiami ne tik statant naujus, bet ir renovuojant senus medinius namus.

Gontai (medinės čerpės) yra išpjaunami iš eglės, pušies, drebulės arba juodalksnio blokelio, naudojant specialią gontų pjaustymo mašiną. Eglės mediena yra tvirčiausia, bet tuo pačiu metu ir labiausiai mazguota, kas itin apsunkina gontų išpjovimą. Rąstai, reikalingi gontų išpjovimui, turi būti tiesūs ir be mazgų. Vidutinis gonto storis yra 3-4 mm, plotis svyruoja nuo 7 iki 12 cm, o ilgis siekia iki 75 cm.

Mediniams namams tinkamiausias yra gontinis stogas. Gontai yra lankstūs, tinka įvairių formų stogams, ir gontiniai stogai yra palyginti lengvi – dažnai senų rąstinių namų stogai negali atlaikyti sunkių čerpių.

Senų įgūdžių atgaivinimas

Noras pasistatyti savo namą ir uždengti jį stogu buvo įprastas ir įmanomas daugumai XX a. pradžios valstiečių. Berniukai mokindavosi iš savo tėvų ir vėliau turimus įgūdžius perduodavo savo vaikams. Sovietmečiu ši tradicija buvo nutraukta ir dauguma tradicinių pastatų statymo įgūdžių buvo beveik prarasti. Estijai atgavus nepriklausomybę šie įgūdžiai vėl buvo prisiminti ir įgavo populiarumą statant naujus ar renovuojant senus namus. Tuo pačiu metu išaugo ir susidomėjimas senąja statybos meistryste. Šiais laikais medinių stogų statymo įgūdžius galima įgyti lankant trumpus kursus, kuriuos organizuoja tradicinius statybos įgūdžius propaguojančios organizacijos, ar tiesiog mokantis pas patyrusį meistrą.

Visoje Estijoje yra daugybė medinių stogų meistrų, bet Ahto pasižymi ne tik kaip amatininkas, bet kaip ir tradicinių amatų vertintojas bei kultūros paveldo saugotojas. Jis dėsto gontinių stogų statybos kursus Vanaajamaja, kurie dažniausiai vyksta senuose pastatuose, tokiuose kaip klėtis ar svirnas. Kaip gaminti gontus jis dažniausiai išmoko per 1-2 praktinių užsiėmimų dienas. Mokymų metu Ahto pristato ir kitas medinių stogų ir gontų rūšis, kur ir kada apsimoka statyti medinius stogus, kurį iš jų pasirinkti, kokia priežiūra jiems reikalinga ir panašiai. Kursų metu dalyviai išmoksta, kaip pasirinkti gontus ir reikiamą metodiką, kaip gontus pritvirtinti prie stogo. Šalia praktinių užsiėmimų Ahto taip pat veda populiarias vasaros ekskursijas, kurių metu pristato vietinę architektūrą ir Setomaa regiono kultūros istoriją. Ekskursijos metu yra apžiūrimi įdomiausi architektūros objektai – nuo sodybų iki bažnyčių ir nuo mokyklų iki vietinių medinių koplytėlių.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *