ÁRPÁD ROSTÁS – Dailidė

Árpád’as Rostás’as staliumi ir restauratoriumi dirbo 200 pilių ir restauravo per 1000 baldų gimtinėje ir užsienyje. Kalbant skaičių kalba, tai 36 metų, praleistų šiame amate, rezultatas. Árpád’as Rostás’as save pristato kaip “klajojantį” dailidę, kuris seka Viduramžių meistrų pėdomis, ieškodamas vis naujesnių iššūkių ir mokymosi galimybių. Atsižvelgiant į tai, save pristato kaip vis keliaujantį nuo vieno darbo prie kito, įsikuriantį kurioje nors šalyje trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui. Jį nulems laikas, reikalingas atlikti užsakymui.

Be Vengrijos, jis taip pat klajojo po Vakarų Europos šalis, gaudamas užsakymus netgi Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje, o šiuo metu jis labiausiai susidomėjęs profesionaliu tradiciniu dailidės amatu Indijoje ir jis yra apsisprendęs netrukus tobulinti savo žinias šioje šalyje. Svarbus jo gyvenimo etapas yra restauracijos ir taisymo darbai atlikti Luvre, Versalyje ir Vengrijos Parlamente ar Mokslų akademijoje. Pastarųjų pastatų konstrukcijos buvo beviltiškai pažeistos ir sugadintos, jas anksčiau nesėkmingai bandė taisyti ir kiti restauratoriai, tačiau išskirtinai tik per jo indėlį pastarieji galėjo atgauti savo pirminę būklę, kaip kad nutiko su Marcali ligoninės laiptais ar Andrássy universiteto veidrodžių kambario luboms Budapešte.

Árpád’ui Rostás’ui buvo suteikta daug įvertinimų ir apdovanojimų, tarp kurių 2011 m. Vengrijos paveldo apdovanojimas už jo darbą, atliktą prieš 10 metų, restauruojant Vengrijos mokslų akademijos neorenesancinį medinį plakiravimą. Kaposvár miesto garbės miestiečio apdovanojimas – dar vienas išskirtinis apdovanojimas, kadangi tai miestas, kuriame jis gimė ir studijavo. Jis užaugo labdaros mokykloje Nágocs’e. Taip pat jis buvo nominuotas privačiai organizuotuose Prima Primissima apdovanojimuose, kurie yra didžiausias įvertinimas Vengrijoje kurį tik gali gauti meistras per savo gyvenimą po valstybės suteiktos Kossuth premijos. Kaip bebūtų, jo kūryba stabtelėjo dėl įžeidimų, kilusių daugiausiai iš negatyvių komentarų. Jo atsitraukimas daugelio žmonių buvo laikomas kaip praleistas šansas. Rostás’o istorija yra išskirtinis sėkmės pavyzdys, ką gali žmogus pasiekti savo darbu, nepaisant skurdo ir beviltiškumo, kadangi iš paprasto romų našlaičio jis tapo pripažintu ekspertu ir dailininku.

Rostás’as savo amato išmoko per praktinę pusę, o taip pat baigęs profesinę mokyklą. Ilgus metus savo žinias jis plėtė, ieškodamas darbo pas įvairius dailides, savo amato meistrus, stengdamasis išmokti visų meistriškų potėpių iš savo mokytojų. Kiek jis pamena, tai ne visada buvo lengva užduotis, kadangi jo “mokytojai” neretai nuslėpdavo labiausiai vertingus triukus ir technikas kaip savo branginamą lobį, taigi kaip jaunuolis jis taip pat turėjo būti gabus susirinkti ir pastebėti sau naudingas žinias. Būtent tai galėjo būti svarbus dalykas, kodėl jis niekada nepraleisdavo daug laiko nė su vienu iš meistrų: jis buvo toks ištroškęs žinių, kad vos viską, kas įmanoma, išmokęs iš vieno meistro, jis paprašydavo rekomenduoti jį kitam dailidei. Didžiąją laiko dalį vietoje atlygio jis prašė tik maisto ir apgyvendinimo, bet jei turėdavo galimybę, jis netgi mokėdavo už mokymus. Netgi kaip amatininkas ekspertas jis niekada nesigėdijo būti “novice” ir vėliau, jei tik turėjo galimybę, jis dirbdavo su vyresniais labiau patyrusiais profesionalais.

Restauratorius be laipsnio

Rostás’as didžiąją dalį žinių įgijo kaip restauratorius, nors jis vis dar laikomas restauratoriumi be kvalifikacijos ar “popierių”, kadangi jis niekada neįgijo mokslinio laipsnio. Jo tikėjimas idealais nestebina, senų laikų dailidės darė tą patį, ką ir jis: jie gamindavo baldus, medines konstrukcijas ir taip pat jie buvo vieninteliai, kurie šiuos dalykus taisė. Vėliau ši profesija išsiskyrė į dvi sritis: dailidės ir staliaus, kai tuo tarpu restauratoriaus profesija atsirado tik su gilesnėmis akademinėmis žiniomis. Rostás’o nuomone, restauratoriams neturėtų būti leista užsiimti veikla, be realių praktinių staliaus žinių, o netgi ir šiomis dienomis idealiu atveju restauravimu turėtų užsiimti stalius. Kita alternatyva, kuri galėtų būti realizuota šiandien, yra meistrų ir restauratorių bendradarbiavimas, kai jie gali pasikliauti skirtingomis žiniomis: gilesnėmis akademinėmis restauratoriaus žiniomis ir kokybiškesniais praktiniais bei techniniais amatininko įgūdžiais. Kai konkretūs praktiniai įgūdžiai pradingsta, anksčiau ar vėliau akademinei išminčiai nutinka tas pats. Tai situacija, su kuria daugybę kartų susidūrė Árpád’as Rostás’as, kai jo vardas buvo traktuojamas kaip paskutinė viltis restauruoti kokį nors baldą ar struktūrą. Jis niekada neatsisakė sudėtingų užsakymų. Kaip bebūtų, jis visuomet priimdavo iššūkį ir panaudodavo savo paties žinias, pasitvirtinusias daugybę kartų. Meistro įgūdžiai ir nepradingusios žinios gali išgelbėti vertingus medinius daiktus nuo sunykimo.

Pagrindinių Marcali bažnyčios laiptų restauravimas buvo svarbus posūkio taškas Rostás’o gyvenime. Šis restauravimo procesas buvo įamžintas Vengrijos filmų festivalį laimėjusioje dokumentinėje juostoje, pavadinimu “Laiptai” (režisierė Livia Gyarmathy, 1994). Nors aptariamo kūrėjo pastangos leido išgelbėti puošnius medinius laiptus esančius pastato fasade, nepaisant originalių architektūrinių planų ir restauracijos ekspertų nuomonių, ši kova galėjo netapti sėkmės istorija. Tai buvo kone stebuklas, kad “romų kilmės dailidė” taps riziką prisiimančiu meistru-verslininku ir atitiks neįmanomus paveldo ministrerijos lūkesčius, skęstančius biurokratijoje. Jam netgi nebuvo sumokėta už jo darbą ir projekto vykdymas buvo patikėtas kitai, daug didesnei firmai už daug didesnį įkainį, nei siūlė jis. Šis periodas buvo sunkus ir asmeniniame jo gyvenime, kadangi jis išsiskyrė ir bendri vaikai nuo tada buvo auginami jo buvusios žmonos.

Nepaisant susidariusios situacijos, jis toliau kreipė savo gyvenimą pasirinktu keliu. Padedant jį palaikantiems žmonėms, Rostás’as gavo užsakymų iš užsienio ir jau greitai dirbo Luvre, iš kur atvyko dirbti į Versalį, restauruoti Karaliaus Saulės parketą. Iš to kilo vėlesni užsakymai Anglijos ir Vokietijos pilyse. Nepaisant fakto, kad jis sulaukdavo naujų užsakymų, keliančių jo kavalifikaciją ir žinių lygį, jis niekada negalėjo gauti savarankiško užsakymo, kadangi neturėjo restauratoriaus diplomo, o dirbti galėjo tik pagal subkontraktą kaip dailidė, kuris privalo būti prižiūrimas kito restauratoriaus. Tai buvo išties skausminga, kadangi dėl minėtos priežasties jis negalėjo restauruoti daugelio dalykų. Be to, specifinis, nenuoseklus mokymasis galėjo lengvai sukelti napasitenkinimą restauratorių kompanijoje. Ypač todėl, kad neretai meistro metodai prieštaraudavo jų principams. Kaip sako Rostás’as, jis niekada nesusidurdavo su tokiomis problemomis užsienyje, kadangi ten darbo užsakymas niekuomet nebuvo susijęs vien tik su turimu diplomu (laipsniu), o labiau su pakankama patirtimi ir specialiais gebėjimais pasiekti tikimosi rezultato bei kokybės. Kitose šalyse su juo taip pat dirbo restauratorius, tačiau bendradarbiavimas su juo nesumažino jam skirtos garbės.

Natūralus ėsdiklis vietoje chemikalų

Vienas iš jo darbų sėkmės raktų yra rankų darbo receptai iš natūralių medžiagų, kuriuos jis naudoja medžio gydymui ir kenkėjų naikinimui, medienos sustiprinimui ar originalios spalvos bei tono atstatymui. Naudojamos medžiagos visada yra tradiciškai susijusios su restauruojamu baldu ar medinėmis konstrukcijomis, o ingredientai gali varijuoti pagal objekto ypatybes ir problemos dydį. Kiekvienas receptas atkurtas iš jau dingusių, bet dalinai vis dar egzistuojančių tradicijų ir senų aprašymų. Pavyzdžiui, pagal Virtuvijaus knygas, gali būti atkurtos kai kurios senovinės technikos dar iš senovės Egipto laikų. Tikslus technikų naudojimas, eksperimentai su proporcijomis užtruko dešimtmečius ir dabar yra profesionalo paslaptys. Tačiau naudojamų medžiagų ypatybės yra žinomos. Keletas iš jų gali skambėti keistai, pavyzdžiui, česnako sultys, obuolių ir bulvių lupenos, distiliuota vaisių degtinė (palinka) ar net vanduo su mėšlu, šlapimas. Dėl šių medžiagų naudojimo jis turėjo rimtų ginčų su medžio priežiūros ekspertais, kadangi jų darbe daug labiau įprasta naudoti cheminiu būdu išgautas medžiagas ir skysčius, o jo paties receptai šiomis dienomis skamba kaip šarlatanizmas. Nepaisant to, kad jis eina prieš nusistovėjusius standartus, jo pastangos pradeda vis labiau atsipirkti, kadangi jo priemonės imamos vis labiau pripažinti, o jis pats kviečiamas į universiteto konferencijas, kur gali atskleisti savo poziciją ir parodyti savo restauravimo sprendimų būdus. Veidrodžių kambario lubų išgelbėjimas ir restauracija Andrássy universitete yra geras jo technologijos sėkmės pavyzdys. 2003 metais, kai universitetas atnaujino lubas, jos nukrito ir darbas sustojo pusmečiui, o neatsiradus nė vienam restauratoriui, kuris imtųsi šio iššūkio jas restauruoti, kažkam kilo mintis apie klajojantį dailidę Markalyje (Marcali). Tuomet, jis gana greitai savo paties metodais atrado sauso puvinio (grybo) pakenkimus, o nustatyta diagnozė buvo lygi mirties nuosprendžiui, ką vėliau pripažino netgi medžio priežiūros ekspertas. Galiausiai, Rostás’as atkūrė struktūrą vietoje visiško sunaikinimo, kas anksčiau atrodė neišvengiama iki jo atvykimo. Jis “išgydė” struktūrą nuo ligos, pakeičiant trūkstamą medieną ir ją sutvirtinant.

Tradicinio dailidės amato ambasadorius

Paskutiniais metais Árpád’as Rostás’as sutelkė dėmesį į savo sukurto dizaino baldus, kadangi ateityje jis daugiausiai planuoja dirbti staliumi. Keletas jo užbaigtų tradicinių dirbinių patraukė visuomenės informavimo priemonių susidomėjimą, kai jie buvo padovanoti kaip dovanos žinomiems žmonėms. Pirmi tokie dirbiniai buvo lopšiai, pagaminti ir padovanoti Anglijos karališkosios poros, Viliamo ir Keitės, vaikams: 2013 metais Kembridžo princui Džordžui (George), vėliau, 2015 metais, princesei Šarlotei (Charlotte Elisabeth Diana). Vienetiniai, neogotikinio stiliaus lopšiai, pagaminti iš ąžuolo ir riešutmedžio yra gausiai ornamentuoti ir dekoruoti inkrustacijomis. Dovanos įteikimas vyko per benediktinų bažnyčią. Šarlotės lopšys buvo padovanotas Šv. Petro Bazilikoje (St Peter’s Basilica) (pagrindinė Budapešto bažnyčia). Su šiais dovanotais baldais Rostás’as siekė reprezentuoti keletą svarbių dalykų gimtinėje ir užsienyje, atkreipti žmonių dėmesį į tikrąsias tradicinio dailidės amato vertybes. Šių vertybių saugojimas ir mokymo užsiėmimai bei tinkamo profesinio mokymo svarba padeda apriboti skurdą ir mažinti socialinį romų pažeidžiamumą. Su vertybių deklaravimu susijęs ir popiežiaus sosto perdavimas, kuris buvo paruoštas popiežiui Pranciškui (Pope Francis). Dovanojimas įvyko 2016 metais, kaip dalis Vatikano “kelionės”, organizuotos šimtui vaikų, augančių internatinėse mokyklose, suteikiant jiems įsimintiniausią gyvenimo potyrį. Gausiai dekoruotas centrinis kėdės motyvas yra stiklinė Vengrijos valstybės formos dėžutė, kurioje Rostás’as numatė įdėti gimtosios Vengrijos žemės. Sosto atlošas yra ornamentuotas Vatikano, Vengrijos, Argentinos ir Markalio (Marcali) (Rostás’o gimimo vieta) herbais, o keturkalbės inskripcijos prašo palaiminimo romų žmonėms pasaulyje anglų, lotynų, vengrų ir romų kalbomis.

Árpád’o Rostás’o mokykla ir vadovėlis

Nepaisant visų įgyvendintų darbų ir aukščiausių rezultatų pasiekimo karjeroje, stalius turi ir naujų ateities siekių. Vienas iš tikslų – išsaugoti amžių senumo rankų darbo tradicijas bei dailidės ir staliaus amatų technikas ateities kartoms. Norėdamas pasiekti užsibrėžtą tikslą dabar jis dirba ties visapusiu informacijos surinkimu į vadovėlį, kuris apibendrintų visas žinias, kurias jis surinko per visą savo gyvenimą ir per savo darbą. Jame jis pateiktų naujus profesijos mokymosi pagrindus. Jis iš tiesų tiki, kad jo karjera gali būti sektinas pavyzdys tiems jauniems žmonėms, kurių vaikystė yra panaši į jo paties, todėl jis organizuoja vasaros mokyklą ir kūrybines dirbtuves našlaičiams kiekvienais metais, įtraukdamas vaikus į restauravimo ir statybos užsiėmimus. Rostás’as juos moko praktinės patirties, bet kas yra dar svarbiau, atskleidžia, jog mokymasis vertas aukojimosi, o įdėtos pastangos atsiperka gera kokybe. Pagaliau, jis moko tikėjimo, kuris yra būtinas, kad bet kuri kūrybinė veikla ir menas moko gyvenimo, kuris glaudžiai susijęs su darbu, kylančiu iš didžiojo pašaukimo.

Geriausias vasaros mokyklų rezultatas yra bendras baldų restauravimo procesas Somogyvár’o (Somogy grafystė, Vengrija) pilyje, kurioje dr. András’as Morgó, restauravimo profesorius, mokiniams suteikia reikiamą profesionalų teorinį pagrindą. Tarp ilgalaikių Rostás’o planų yra profesinio mokymo centro Markalyje (Marcali) (Somogy grafystė, Vengrija) plėtojimas, taip pat medinės konstrukcijos katedra, pastatyta kartu su praktikantais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *