Restauratorė CHRISTIANE ZSCHIESCHE

Christiane Zschiesche gimė Erlangene, Vokietijoje, 1963 m. Ji yra ištekėjusi ir turi tris sūnus. Po universiteto baigimo, 1983 m. ji išvyko į Italiją lankyti kalbos kursų užsienio studentų universitete Perudžijoje. Christiane įgavo restauravimo patirties viename didžiausių restauravimo centrų centrinėje Italijoje. Ji dalyvavo daugybėje restauravimo darbų centrinėje ir pietinėje Italijoje, tokiose srityse kaip akmenys, sienų tapyba, tapyba and drobės ir medžio, medinės skulptūros. Christiane pradėjo dirbti Restauravimo įmonėje, vienoje didžiausių įmonių centrinėje Italijoje, ir mokėsi restauravimo meno. Nuo 2007 m. ji pradėjo bendradarbiauti su statybų įmone Lunghi ir yra atsakinga už restauravimo darbų skyrių. Po trumpos pertraukos dėl šeimyninių dalykų, ji grįžo dirbti po 1997 m. žemės drebėjimo ir dirbo kaip tarpininkė tarp statybų įmonės ir restauravimo darbų. Statybų įmonė Lunghi patikėjo jai vadovavimo darbus 1997 m. žemės drebėjimo padariniams šalinti. Ji koordinavo restauravimo įmones ir prižiūrėjo darbus bei turėjo užtikrinti, kad būtų pasirinktos tinkamos medžiagos.

Vėliau Christiane tęsė restauratorės darbą. Ji restauravo daugybę freskų. Christiane taip pat restauravo akmenines konstrukcijas nuo jų apvalymo iki papildomų gipso dalių pridėjimo ir apsaugojimo. Viena jos profesinio darbo ypatybių yra meno dirbinių restauravimas pastatuose. Jos tyrimų sritis yra istorinio gipso analizavimas ir reprodukcija, istorinių ir meninių dirbinių paviršių valymas (dokumentacija, mėginių ėmimas, valymas, integracija ir išsaugojimas). Christiane restauruoja akmeninę (smiltainis) Domus pauperum, Nobile Collegio della Mercanzia fasado emblemą Perudžijoje. Nobile Collegio della Mercanzia yra pirmoji miesto gildija nuo 1390 m., įkurta  Palazzo dei Priori rūmų sandėlyje (“fondachi”). Norint parodyti turtingumą, gildijos pastato publikos kambario (Sala delle Udienze) sienos ir lubos buvo dekoruojamas brangiomis medinėmis dekoracijomis be jokių intarpų.

Be to, kad restauruoja meno kūrinius, Christiane dar ir apmoko darbininkus.

Žinant, koks turtingas yra Italijos architektūrinis paveldas, statybų įmonės privalo domėtis architektūros restauravimu bei pasamdyti vieną ar keletą šios srities profesionalų, kurie galėtų dirbti su istoriniais ir meniniais kūriniais. Svarbiausias statybų restauratoriaus profesijos aspektas yra prisitaikyti prie istorinio-architektūrinio paveldo srities, prie metodų ir žinių, susijusių su istorinėmis medžiagomis ir restauravimu, kuris įgyjamas per meno kūrinių restauravimą.

Tai universali profesija, kadangi dirbama tiek su senovinėmis, tiek su moderniomis medžiagomis. Restauratorius privalo atpažinti medžiagas, kurios buvo naudojamos skirtingais laikotarpiais, atkurti kompoziciją ir priemaišų kiekį skiedinyje, atpažinti ir parinkti rišamąsias medžiagas, rekonstruoti trūkstamas dalis pagal istorinį originalą, pateikti realias šiuolaikines medžiagas modernių pastatų statybai, pavyzdžiui, sintetines dervas, silikatus ir pan.

Dėl didelės patirties, sukauptos senų meno kūrinių restauravimo metu ir pasirenkant tinkamas medžiagas, statybų restauratorius įvertins medžiagų, naudotų istorinio daikto gamybai, suderinamumą. Taigi, jis privalo mokyti darbininkus pasirinkti tinkamas medžiagas, kurios užtikrintų ilgaamžiškumą ir grįžtamumą. Svarbus šio darbo aspektas yra tikimybė surasti pastate dažytą paviršių ar skulptūrą, kuris privalo būti restauruojamas. Restauratorius privalo iš karto įsikišti tam, kad išsaugotų kūrinį. Ir paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias aspektas yra tas, kad jis taip pat turi supažindinti statybininkus su medžiagų ir formų svarba, kuri yra būtina norint kūrinius apsaugoti nuo nepataisomų žmogaus veiksmų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *