FERENC HEIMANN – Mūrininkas

Ferenc’o Heimann’o giminė, grindžiant turimais šaltiniais, Seksardo mieste ir jo apylinkėse žinoma dešimt kartų atgal, kada giminės pirmtakai 1780 metais atvyko į Vengriją iš Štutgarto, Viurtembergo (vok. Stuttgart of Württemberg). Po turkų išstūmimo, vokiečių kolonistai (vok. Donauschwaben) atvykstantys į įvairias Vengrijos dalis, turėjo apgyvendinti ištuštėjusius regionus ir atnaujinti žemės ūkio pramonę.

Taigi, dauguma valstiečių ir žemdirbių atvyko pradėti naujo gyvenimo, atstatydami kaimus ir miestus.

Vyno kultūra ir enologija [vert. it. mokslas apie vynus] nuo pat pradžių buvo kasdienio Seksardo Švabų (vokiečių) gyvenimo dalis, šiuo būdu amžių senumo tradicijos Heimann’ų giminėje susijungė į sluoksnius, kurių didžiausia ypatybė buvo tarp vynuogių eilių buvę spaudyklos ir eilės vyno rūsių, įžemintų ar pastatytų lioso [vert. it. nuosėdinė uoliena, susidariusi iš ledyninės kilmės nuogulų] sienose.

Enologijos verslas buvo pradėtas brolio Zoltán’o, kuris išgarsino Heimann’ų giminės vindarystę ir jos pripažinimą šalyje bei tarptautinėje plotmėje, kaip Vengriško vyno pramonės dalį, atnaujintą po politinių permainų 1990. Ferenc’o susidomėjimas architektūra ir statyba atsirado dar ankstyvoje jaunystėje, todėl jis pradėjo lankyti reikiamas mokyklas. Jis baigė profesinę Mihály Polláck of Pécs mokyklą ir įgijo techniko kvalifikaciją, su kuria tais laikais jis galėjo projektuoti namus pats, kaip architektas. Kadangi labiausiai jis domėjosi statybomis kaip atskiru amatu, greitai pradėjo dirbti ir mūrininku, ir verslininku.

Trys metai, pradedant nuo 1993 m., praleisti Vokietijoje, suteikė daug naujos patirties, kol jis dirbo gyvenamųjų namų statybos meistru, bet vietoje to, kad grįžtų namo sukaupęs daug patirties, jis norėjo pasilikti gyventi užsienyje. Čia egzistavusios darbo taisyklės prieštaravo jo planui, tad jis turėjo grįžti namo bent dvejų metų laikotarpiui. Galiausiai, gyvenimas klostėsi visiškai kitaip ir jis niekada negrįžo į Vokietiją.

Svarbų vaidmenį suvaidino kitokio mūrinio – kupolinio rūsio detalus parengimas. Šis rūsys buvo pradėtas jaunesnio brolio užsakymu, kadangi senasis per komunistinį laikotarpį buvo užpiltas betonu. Naujai projektuotas rūsys buvo visiška priešingybė senajam senelio kupoliniam rūsio šablonui. Nors jam teko ir anksčiau mūryti mažesnius cilindrinius skliautinius rūsius, didelė 4×4 metrų perdanga jam pasirodė kaip įdomus iššūkis, kurį norėjo žūtbūt išspręsti niekieno nepadedamas.

Po mėnesio bandymų ir specialios šimto metų senumo literatūros nagrinėjimo, kurios dėka galėjo eksperimentuoti ir išbandyti dar niekur nesimokytus technikos pagrindus, kuriuos dabar galėjo ištobulinti ir panaudoti vėlesniuose savo darbuose, naujai įvaldytos technikos leido rūsius statyti dar dekoratyvesnius.

Realizuotas kupolinis Heimann’o rūsys kaip šedevras įkvėpė naujų darbų seriją. Kai tik pasirodė naujos šio amato žinios, jos buvo iškart pritaikytos, kadangi atitiko pagrindinius atgimstančio sektoriaus poreikius. Per keturiasdešimt komunistinio laikotarpio metų šeimos vyno fabrikai buvo apleisti ir pastarieji buvo valdomi kaip valstybės žemės ūkio ir maisto pramonės dalis. Tuo metu Seksardo apylinkėse daugybė vyno rūsių buvo tiesiog užpilti žemėmis ar betonu, o tai rodo kokiu mastu ankstesnės vietos tradicijos buvo niokojamos per ribotas to laikotarpio galimybes. Politinės ir ekonominės sistemos pasikeitimas ir naujai įsikūrusių privačių kompanijų užsakymai  atnešė didžius pokyčius šiam beveik uždarytam procesui ir šeimos vyno fabrikų atgaivinimui. Besiplečiantis klientų ratas apėmė visą Vengriją ir netgi ribojosi su Austrija, Vokietija ir Slovėnija. Buvo laikas, kai jis dirbo su keturiasdešimt penkiais statybininkais ir buvo vienintelis, pastatęs daugiausiai naujų vyno rūsių Vengrijoje.

Dar svarbiau nei autentišku būdu pastatytų rūsių kiekis yra tai, kad Ferenc’o Heimann’o gyvenimo darbas tapo neatskiriamu Seksardo ir Vengrijos vyno renesanso priežastimi, pavertusia šį judėjimą stiprensiu bei autentiškesniu ir paskatinusiu nepalaužiamą tikėjimą nepamirštamomis vyno tradicijomis.

Heimann’o rūsių evoliucija

Seksardo vyno rūsiai originaliai buvo įgilinti lioso sienose, esančiose kalvų šlaituose. Jei gręžimo skylė buvo siauresnė nei vienas metras, rūsiai buvo daromi be mūro, bet jei pastarosios buvo didesnės, tada buvo statomas cilindrinis skliautas. Charakteringesnis tipas, skliautuotieji rūsiai, paprastai būdavo 1,80 m pločio, kas atitiko to meto pagrindinių Vengriškų (70 l) vyno statinių matmenis, numatant, kad statinės bus nuleistos į rūsius ir reikės jas prižiūrėti.

Pavyzdinio Ferenc’o Heimann’o darbo, atlikto savo broliui, cilindrinių skliautų dalis buvo suplanuota 3,60 metrų pločio, taigi tradicinis plotis buvo akivaizdžiai padvigubintas, norint sudaryti galimybę statines statyti dviem eilėmis. Nors įgyvendintas kupolas ties cilindrinių skliautų susitikimo tašku buvo pagamintas pagal ankstesnį pavyzdį, pastarasis buvo įdomus dviem aspektais: atlikimo meistriškumo ir funkcionalumo, lyginant su tradiciniais rūsiais. Nepaisant techninio sudėtingumo, įgyvendintas sumanymas buvo žymiai tinkamesnis naujoms reikmėms, o ir cilindrinių kupolų sistema suteikė galimybę pamaloninti lankytojus prie stalo ir suteikė reprezentatyvią erdvę pietums bei vyno degustacijai. Be asmeninio naudojimo tai galėjo nulemti didžiulę paklausą ir, tiesą sakant, staiga ši papildoma vieta šiems rūsiams tapo itin aktualia. Vėlesniuose autoriaus darbuose buvo tęsiamos pastangos pakelti perdangas ir išpildyti nuolatinį naujovių bei kūrybingumo troškimą, statant naujesnius ir naujesnius erdvinės struktūros tipus. Šiame procese daugelis dalykų gali atimti statytojo drąsą ar sumažinti jo ambicijas, pradedant kliento “pinigine” būtiniausiems techniniams dalykams. Šis būdas reikalavo daugiau darbo ties kryžminiais skliautais, kurie apkrauna plytas labiau konstrukciškai, panašiai kaip nesudėtinguose kupoluose ar Barokiniuose skliautuose, tačiau taip pat ir kainavo brangiau.

Projektuojant perdangų ir kambarių dydžius svarbią rolę suvaidino įstatymai. Pagal senąją technologiją Ferenc’o Heimann’o komanda taip pat statė rūsius, išskaptuodami kalno šlaitą, dažniausiai iškasant metrą žemės ir sutvirtinant griovį plytomis iš apačios. Vis dėlto, tokio tipo tunelių technika reikalavo kalnakasybos vadovybės leidimo, kas be galo padidino statybų administravimą ir pernelyg apsunkino pasiruošimą rūsių statymui ir patį projekto įgyvendinimą.

Tai nulėmė, jog pasidarė daug lengviau iškasti visą gruntą, esantį virš rūsio grindų ploto, pastatyti struktūrą ir tada, vėliau, vėl užpildyti gruntu įprastiniu dviejų metrų gyliu. Naudojant šią technologiją dydžio limitai dingo, kurie kilo dėl lioso grunto esminių savybių. Pašalinus šį limitą, atskiri tuneliai netgi galėjo susijungti vienas su kitu, taip, kad tas pats kryžminių skliautų plotas galėjo būti realizuotas su mažesniu grindų plotu, kas atvėrė galimybes statyti didelių perdangų, daugianišius vyno rūsius. Visada įvairiapusis renginių ploto išnaudojimas buvo itin svarbus. Tai buvo viena iš priežasčių siekti kuo geresnių rezultatų, turint omenyje vieną dažniausių ir didžiausių švenčių, pavyzdžiui, vestuves. Gali pasirodyti keista, tačiau dėl šios priežasties ilgalaikis pirmaeilis taškas buvo nuotakos matomumas.

Projektavimas ir statyba

Ferenc’as Heimann’as dažniausiai turėjo kūrybinę laisvę, statydamas konkrečius rūsius. Jis derindavo mokslą su jo paties idėjomis. Taip pat savo planams naudodavo tik ranka pieštus eskizus.

Ferenc’as Heimann’as teigia, kad išskyrus faktą, jog jis suprojektavo visą rūsį su mažiausiomis jo detalėmis, kurias tik turėjo omenyje, projektavimo procesas niekada nesibaigė. Keletas naujesnių idėjų galėjo pasirodyti čia pat ties įprastais sprendimais, pastato statybos proceso metu, kaip kad skulptoriui dirbant su savo kūriniu. Pavyzdžiui, aukščiausia skliautų arka gotikinio stiliaus rūsyje Csopak’e atsirado dėl situacijos, kai ekskavatoriaus darbininkas atsitiktinai iškasė rūsio teritoriją giliau nei du metrus, taigi giliau, nei kad pastaroji buvo suprojektuota. Vietoje akivaizdaus sprendimo – užpildyti teritoriją gruntu – Heimann’as nusprendė išlaikyti teritoriją tokią, kokia ji jau buvo ir statyti aukštesnes smailias arkas. Galiausiai statinį jis pavertė labiau ypatingu. Šis atvejis lėmė labai daug pakeitimų nubraižytuose planuose, kurie reikalauja papildomo architekto ir kitų dizainerių bendradarbiavimo, kadangi sumanymas užima tik mažą įgyvendinimo dalį.

Medžiagų vartojimas, pastovūs elementai

Ferenc’o Heimann’o satybos metodai yra sinonimas tradicijai, egzistuojančioms istorinėms šaknims ir autentiškumui. Tai kyla iš to, jog jo firmos visi rūsiai buvo pastatyti išskirtinai tik iš Seksardo regiono plytų, o tai tradiciškai buvo būdinga šioms vietovėms. Jis drąsiai naudojo akmenį (kaip kad, pavyzdžiui, buvo daroma Balaton’e). Nepaisant to, kad šiuolaikiniai meistrai neatsižvelgia į plytų žymenų padėtį, Heimann’o kompanija niekada neišverčia plytų žymėjimo į išorę, išskyrus skliautų raktines plytas, kuriose tradiciškai ženklas teikė informaciją mūrininkui apie plytos kilmę ir kokybę, bet tai tikrai nebuvo skirta baigtinio paviršiaus dekorui. Nekintamas mūrininko “parašas” buvo pastatyti mažą langą ar lotyniško kryžiaus formos nišą iš keleto plytų gabalų, kas pasirodo visuose be išimties Ferenc’o Heimann’o darbuose.  

Pirmas daužytų plytų panaudojimas taip pat susijęs su Šv. Donát’o rūsiu ir vynine. Klientas buvo primygtinai isitikinęs, kad statybinės medžiagos buvo geros, nors pastarosios buvo abejotinos kokybės. Heimann’as sutiko dirbti prie šio užsakymo labai dvejodamas, taigi net aptarė su savininku tokias sąlygas, kad jie rūsį statys su ardytom plytom tik tada, jei jie niekam niekada nesakys, kas buvo jo mūrininkas.

Rezultatas jį labai nustebino ir nuo to karto Heimann‘as naudoja tik didelio dydžio skaldytas plytas. Nors plytos, atkeliaujančios iš įvairių tipų nugriautų pastatų, yra nevienodo pilnumo (sveikumo) ir dydžio, kaip skliautų dalis jos tarnauja daug naudingiau. Viena to priežasčių galėtų būti faktas, kad plytų išlikimas savaime rodo jų kokybę, o tai reiškia, kad jos yra labai tvirtos.

Kitas faktorius kyla iš gamybos metodologijos skirtumų, kuris lemia, kad naujesnės mažo dydžio plytos (12,5 x 25 x 6,5) yra daug jautresnės į šonus besiplečiančiai jėgai ir jos daug dažniau praranda savo išorines savybes, o tai nulemia netobulą paviršių. Be to, didelio dydžio plyta (14 x 29 x 7), kuri daugiau nebėra gaminama, yra labiau praktiška, žiūrint iš medžiagų panaudojimo, kadangi didesnis dydis nulemia mažesnį sujungimų kiekį. Viskas pagrįsta patirtimi, kad gerai išardyta nugriautų pastatų statybinė medžiaga lemia greitesnį ir geresnį darbą pigesnėmis sąnaudomis.

Be kruopštaus struktūros statymo ir taip pat atidžios medžiagų atrankos visada taip pat vienodai svarbu yra naudoti tinkamą apšvietimą, taip pat bendradarbiauti su tinkamais meistrais, dirbančiais keramikinių objektų ir apšvietimo instaliacijos srityje. Abiem atvejais ilgalaikis komandinis darbas su nuolatiniais dizaineriais buvo tikslingas kelias.  

Pasitraukimas ir kartų kaita

Ferenc’as Heimann’as atsitraukė nuo mūrininkystės ir statybos industrijos 2014 m. pabaigoje.

Šiam sprendimui didelę įtaką padarė krizė ir daugybė neapmokėtų darbų. Nepaisant to, būtų sunku jį pavadinti praradusiu viltį. Ferenc’as Heimann’as valdo “Baltosios karvės” pensioną Seksardo kalvų papėdėje, netoliese nuo eilės jo pastatytų rūsių. Jis imtųsi mūrininko mentės vėl, jei tik galėtų statyti kažką unikalaus, jei atsirastų klientas, kuris išdrįstų leisti eksperimentuoti ir  patvirtintų specialių techninių sprendimų įgyvendinimą, pavyzdžiui, eglelės mūrijimo metodo techninį realizavimą, kaip kupolo dalį.

Laimei, amato tęstinumas yra garantuotas per jo globotinį, augintą kaip sūnų. Csaba Heimann’as mokėsi prestižinėse mokyklose nuo 14 metų kaip būti statybininku ir išmoko viską, ką galėjo per dvidešimt metų. Per keletą paskutinių metų jis buvo vienintelis, kuris efektyviai vadovavo statyboms ir darbininkams, o per paskutinius metus jau vadovauja ir nuosavai kompanijai. Be to, didelę darbų patirtį jis įgavo baigęs civilinės inžinerijos studijas Mihály Polláck’o koledže, Pécs’e. Suprantama, baigiamąjį darbą jis rašė apie tradicines skliautines struktūras. Tai, kad tema, kuria jis gynėsi tezes, nebuvo mokoma dešimtmečius, tikrai nepalengvino jam darbo. Buvo sudėtinga atlikti nekintamus struktūros skaičiavimus, dirbti su vidinių įtampų jėgomis, naudojant šiuolaikinį Eurokodo standartą. Vienas dalykas yra aiškus: daug realistiškiau suprojektuoti pastatą, remiantis kruopščiai išvystyta technologija ir trisdešimties metų patirtimi. Panašiai, Csaba viliasi, kad ateityje teks susidurti su naujais iššūkiais ir netgi dar didesnės perdangos galės būti statomos netolimoje ateityje.

Svarbiausi objektai

St Donát vyno rūsys ir namas , Csopak
Fritz’o vyninė Pensionas, Szekszárd
Heimann’o šeimos dvaras, Szekszárd
Liszt vyno rūsys, Szekszárd
Takler vyno rūsys, Szekszárd
Vesztergombi vyno rūsys, Szekszárd
Széchenyi vyno rūsys, Szentgyörgyvár
Römer vyno rūsys, Hévíz
Vincze Béla vyninė, Eger
Strobler Hof viešbutis, Salzburg, Austrija
Koralevics Károly (privatus savininkas), Csopak
Bodri vyno rūsiai, Szekszárd
Eszterbauer vyninė, Szekszárd
Mészáros vyninė ir rūsys, Szekszárd
Wunderlich vyno lobis ir Prospect rūsys, Villány

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *