Tinkuotojas LEONARD GRANDISON

Įmonė „Grandison & Son Ltd“ jau 130 metų restauruoja, konservuoja ir stabilizuoja dekoratyvųjį tinkavimą Edinburge, Borderso regione, Škotijoje ir šiaurės Anglijoje. Tai – šeimai priklausantis verslas, kuriame įgūdžiai ir žinios yra perduodami iš kartos į kartą. Įmonė yra įsikūrusi Piblse (Peebles), Borderso regione, viename vaizdingiausių Škotijos dalių, tik valanda kelio nuo Edinburgo. Šio amato turtingas palikimas gali būti aiškiai matomas Grandisonų dirbtuvėje, kurioje yra daugybė tinko liejimo formų ir architektūrinių detalių, sukurtų ir surinktų per pastarąjį amžių.

Įmonę 1886 metais įkūrė 26 metų amžiaus Leonardas Grandisonas (1860-1934), kuris tuo metu turėjo 80 svarų kapitalą. Būdamas dar tik 12 metų amžiaus, jis tapo pameistriu tinkuotoju tuo metu gerai žinomoje tinkavimo įmonėje „Edinburgh James Annan“ (įmonės filialai Perte ir Londone). Leonardas buvo pats jauniausias pameistrys, dirbantis pagal didžiausių tinkavimo darbų sandorį Kortačio pilyje, Anguse. Nepaisant verslo sunkumų dėl Glazgo grupės nesėkmės 1879 metais, Leonardas toliau vertėsi tinkavimo amatu dėka naujai statomų daugiabučių namų Edinburge. Jis tapo meistru nė nesulaukęs 25 metų ir dirbo trijose statybose Piblso regione: Portmorės namai netoli Edlestono, kuris buvo perstatomas po rimto gaisro; naujas Britų Lineno bankas Piblso Aukštojoje gatvėje; Tantaho namai, didžiulė vila, statyta maždaug viena mylia į pietus nuo Piblso.

Vienas didžiausių tinkavimo darbų buvo atliktas atstatant Piblso vandens spa centrą po gaisro 1905 metais. Kadangi įmonėje dirbo per mažai darbuotojų, galinčių atlikti tokio masto darbus, Leonardas pasiūlė mokėti papildomus pusę penso per valandą, kad prisiviliotų tinkuotojus iš tolimesnių apylinkių. Statant šį penkių aukštų namą nebuvo naudojami jokie mechaniniai keltuvai. Darbininkai turėdavo gabenti kalkes statybiniuose neštuvuose, kai vienas darbininkas užkeldavo juos į pirmą aukštą, palikdamas juos ten kaboti šalia sienos, o kitas darbininkas juos nugabendavo į kitą aukštą. Žinoma, tušti neštuvai būdavo tokiu pačiu atgaliniu būdu grąžinami į pirmą aukštą.

Iki 1914 metų Leonardas Grandisonas užsitarnavo gero meistro vardą ir atliko dekoratyvinio tinkavimo darbus daugelyje namų Borderso regione ir aplink Piblsą, kur galiausiai įsikūrė ir pasistatė savo dirbtuvę. 1914 metais Džonas Gardisonas, Leonardo sūnus, vis dar buvo moksleivis, kai jo tėvas vakarais jam duodavo pagaminti ornamentų liejimo formas. Kadangi daugelis vyrų tuo metu ėjo kariauti, dvi papildomos rankos buvo labai svarbios. Džonas pradėjo dirbti pameistriu 1915 metais ir būdamas 17 metų jis savanoriškai įstojo į armiją. Jis treniravosi kartu su karališkaisiais inžinieriais Čatame ir liedavo betono kilimo ir leidimosi takus rytų Anglijos aerodromuose. Jis buvo išsiųstas į Prancūziją ir buvo netoli Monso, kai buvo paskelbtos paliaubos. Džonas per karą nebuvo sužeistas, tačiau susirgo gripu, žygiuodamas į Vokietiją, kad prisijungtų prie okupacinės armijos. Ligoninėje jis praleido dvi savaites, po kurių prisijungė prie savo dalinio netoli Kelno. Jis buvo demobilizuotas 1919 metais, o trečiajame dešimtmetyje vėl prisijungė prie verslo ir tapo verslo partneriu.    

Po karo rinka pasikeitė ir dekoratyviųjų darbų paklausa buvo žymiai mažesnė negu standartinių komunalinių įrengimų programos, vonių ir tualetų statymas ūkininkų namuose, taip pat karvių tvartų pakėlimas ir avių parazitų naikinimo talpyklų gaminimas, kad išvengtų įvairių ligų.

Tuo tarpu Džonas Gardisonas tapo geru piešėju, garsiu dėl nuostabių, detaliai paruoštų dekoratyvių lubų piešinių. Įmonė stabiliai augo, ir 1923 metais nusipirko savo pirmąjį automobilį – panaudotą Vulcan DS130. Trečiajame dešimtmetyje pasikeitė ir technologija, kadangi buvo išrastas naujas gipso tinkas „Hardwell“, taip pat išrastas gipso kartonas, kuris pakeitė tradicines medienos lentjuostes. Ketvirtajame dešimtmetyje įmonė įsivedė savo pirmąjį telefoną.

Leonardas Grandisonas Vyresnysis mirė 1934 metais, palikdamas Džoną vadovauti verslui, sunkiai išgyvenančiam Didžiąją ekonominę krizę. Džonas labai greitai, tokiu pačiu būdu kaip jo tėvas po 1914 metų, supažindino Leonardą Jaunesnįjį su verslu. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis dirbo daugelyje projektų Škotijoje ir sutiko garsių klientų, tarp kurių buvo architektas Seras Basilas Spencas iš Gribločo rūmų netoli Kipeno (Stirlingšere), kurie priklausė Kolvilių plieno gamintojų dinastijai. Prasidėjus karui, taip pat kaip ir 1914 metais, daugelis darbininkų stojo į armiją, ir vienu metu įmonėje tedirbo 3 vyrai. Atrodė, jog istorija vėl kartojasi.

Leonardas Jaunesnysis pradėjo savo penkerių metų pameistrystę 1948 metais ir per tuos metus tris vakarus per savaitę studijavo namų statybos inžineriją Heriot Watt koledže. Jis baigė mokslus, gaudamas aukštesnįjį nacionalinį statybos sertifikatą ir išlaikė licenziato egzaminą Statybininkų institute. Pameistrystės metu jis susidūrė su visais tinkavimo variantais ir dirbo su vienu paskutiniųjų projektų, Vert Memorial ligoninės Hadingtone prailginimo, kuriam buvo naudojamos lentjuostės ir kalkių tinkas. Po karo įmonė susidūrė su sunkumais, kurie aukščiausią tašką pasiekė Tečer valdymo laikotarpiu, kai Grandisonai turėjo laikinai atleisti žmones, nes rinkos sąlygos buvo labai sudėtingos.  

1978 metais Džonas Grandisonas Jaunesnysis (Leonardo Jaunesniojo sūnus) pradėjo pameistrauti. Tuo pat metu jis studijavo universitete. Kai pabaigė tiek universitetą, tiek pameistrauti, keletą metų jis praleido su statybų komercijos vadybininku, kuris jam suteikė patirties ir žinių apie šio verslo virtuvę. Džonas Grandisonas Vyresnysis mirė 1983 metais. Taip pat tuo metu tinkavimo technika pasikeitė: tradicinį šlapąjį tinkavimą pakeitė sausasis klojinys. Tai reiškė, jog sausasis tinkas nebūdavo užtepamas, bet tik užpildomos sujungimo vietos.

Dešimtajame dešimtmetyje kalkės vėl tapo madingos, nes konservavimas ir išsaugojimas tapo itin svarbūs. Restauruojant ir tvarkant senus pastatus, reikėjo naudoti tradicines technikas ir medžiagas. Dėka to, Leonardas Grandisonas tapo pripažintu tinkavimo ir kalkių pritaikymo ekspertu, tad devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose buvo kviečiamas skaityti paskaitas meistrams Edinburge, Glazge ir Dundyje. Tuo pat metu įmonė taip pat pradėjo naudoti metodą, vadinamą „kniedžių pakeitimu“, kurio dėka stabilizuojamos suniokotos ir beveik griūvančios dekoruotas lubos. Šis metodas dažniausiai nereikalauja jokių laikinų atramų luboms ir buvo sėkmingai panaudotas keletą kartų, gavus vyriausybinės organizacijos  ir paramos organizacijos „National Trust“ patvirtinimą.

Įmonei „Grandison & Son“ priklauso didžiulė originalių dekoro raštų kolekcija ir kai kurie iš jų yra tokie pat seni kaip ir pati įmonė. Augant restauravimo ir konservavimo susidomėjimui, 1988 metais Grandisonai nusprendė atidaryti dekoratyvinio tinkavimo muziejų-dirbtuvę plačiajai visuomenei. Dirbtuvėje vis dar yra senovinė kalkių duobė, kurią Grandisonai vadina „skrynia“. Ji nebuvo naudota gerus 30 metų, bet savininkus padrąsino organizacija „Historical Scotland“, kad šie pagamintų kalkių glaisto jauniesiems tinkuotojams. Apie 1998 metus Leonardas parašė nedidelę knygą apie tinkavimą. Yra daugybė gerų techninių knygų, bet jis norėjo pateikti visuomenei tikrą tinkavimo skonį paprastais žodžiais, o ne techniniais terminais. Knyga vadinasi „The Nearly Non-Technical Book on Plasterwork“ („Beveik ne techninė knyga apie tinkavimą“).

Dabar įmonei vadovauja Leonardas ir jo sūnus Džonas. Pastaraisiais metais muziejus-dirbtuvė tapo labai populiari vieta visiems, susidomėjusiems tradiciniais amatais, nes joje yra nuostabi kolekcija bei slypi nepaprasta istorija. Įmonė iki šiol ruošia tinkuotojus ir neaišku, ar kas nors pasikeis šiuo klausimu. Įdomu išgirsti Leonardo pasvarstymus apie pramonės ateitį prieš aštuonerius metus 2008 metais:

„Karas, badas ir maras…turbūt apokalipsė yra nereali, bet nesunku pamatyti įtaką mažėjantiems ir vis brangstantiems aliejaus kiekiams, bandymams nugalėti globalinį atšilimą ir terorizmą, ir kaip jie daro įtaką mūsų gyvenimams ir verslams.

Kadienis vartojimas visada vyks, bet dideli, politinės svarbos projektai galėtų būti nereguliarūs. Dabar kalbama, jog bus statomi trijų milijonų vertės namai, bet mums reikia palaukti ir pamatyti rezultatus. Neabejotinai, per daug ar per mažai statybos darbų per santykinai trumpą laiką gali sukelti problemų.

Ar biurokratinė našta verslui netapo per daug varginanti bei sunki ir neprivertė žmonių neužsiimti verslu?

Lėti apmokėjimai gali privesti prie grynųjų pinigų problemų. Šiuo aspektu mums dažniausiai pasisekdavo – tik keltą kartų užsakovai bandė išsisukinėti, kad atidėtų mokėjimą. Bet jeigu iškiltų grynųjų pinigų problemos, susijusios su etatų mažinimu, pasekmės galėtų būti labai rimtos.

Mes pradėjome nuo kalkių ir dekoravimo darbų ir po 121 metų grįžtame, kad darytume tą patį.

Aš tikiuosi, kad įmonė „Leonard Grandison & Son“ tęs savo darbus artimoje ateityje, bet jeigu ji galiausiai sustos, aš viliuosi, kad mūsų unikali originalų kolekcija (tinko raštai) bus išsaugota kaip mūsų įmonės klestėjimo simbolis.“

3 thoughts on “Tinkuotojas LEONARD GRANDISON”

  1. How really interesting, a link with the past indeed, I had an old friend who did this work his name was Bob Scotland and he did some work in the Assembly rooms in George street Edinburgh. I have recently moved to the Borders and wil, for sure call in and see the museum.

  2. Reproduction Plaster Company is a family firm, established in 1980 and have since specialised in all aspects of ornamental plasterwork.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *