STANKAI ŠEIMA – Kalviai

Amatas – šeimos tradicija

Vieni žymiausių Lietuvos kalvių – Stankai. Po šia pavarde slepiasi daugiau nei 5 kartos geriausių Rytų Europos kalvių,  bene pirmųjų šiame regione atgaivinusių Damasko plieno technologiją. Tačiau veiklos spektras, metai iš metų perduodamas iš kartos į kartą, neapsiriboja ginklakalyste. Čia taip pat gimsta dideli meninės kalvystės projektai puošiantys ne vienus ištaigingus namus (laiptai, tvoros, šviestuvai, baldų detalės ir t.t.). Stankų rankose atgyja ir senasis architektūros palikimas – restaruojamos ar atkuriamos spynos, raktai, vyriai ir daugelis kitų architektūros detalių. Per daugelį veiklos metų Stankų šeima įrodė šio amato svarbą, prasmę ir reikalingumą šiandieninėje visuomenėje.

Susipažinkime!

Šeimos tėvas – Algirdas Stankus

Algirdas Stankus apie save: „Kalvis Domininkas švelniais kūno judesiais nukaldino mane ir dienos šviesą išvydau  1948 metų pavasarį Viekšnių miestelyje. Vidurinę mokyklą baigiau Kaune, tvarkos ir disciplinos mokiusi karo laivyne, gėrio ir meno – Telšių taikomojo meno mokykloje. Vilniuje dirbau restauratoriaus darbą. Tai buvo puiki proga studijuoti senąsias meninės kalvystės paslaptis. Naujų minčių bei drąsos įgijau Eisenache iš profesoriaus Giunter Laufer ir Berlyne iš architekto – kalvio Achilo Kiuhn. Čekų metalo kalybos ir meno naujienas man perteikė Alfredas Habermanas. Archeologų Jono Stankaus, Marijos Gimbutienės, latvio Anteino padedamas išmokau senųjų baltų metalo apdirbimo.  Nuo 1988 m. priklausau Lietuvos dailininkų sąjungai. Esu estų kalvių sąjungos tikrasis ir garbės narys ( bilieto Nr. 2), nuo 1991 m. – suomių kalvių sąjungos garbės narys.  1987 m. Vilniuje, dekoratyvinio mano parodoje, eksponavau pirmuosius raštuoto plieno (Damasko) dirbinius. Pirmąjį paskaitų ciklą „Baltijos jūros baseino šalių meninio metalo kalybos tradicijos ir perspektyvos“ ir savo darbų parodą surengiau Miunemaki mieste, Suomijos taikomojo meno ir dizaino institute, paskui – Stokholme meno akademijoje.  Į gimtąjį kraštą grįžau pirmaisiais Lietuvos atgimimo metais. Kalvystės amato ir meno patirtį perteikiau jauniesiems kalviams. Parodose dalyvaujame esant galimybėms. 1998 m. birželio mėnesį kartu su savo mokiniais kalvystės dirbinius eksponavome Suomijoje, Turku mieste. Esame dalyvavę ir Pasaulinėje meninės kalvystės parodoje. Parodų būta Čekijoje ir Lenkijoje, Vokietijoje ir Rusijoje. Mano darbų galima išvysti Šv. Jonų bažnyčioje, Prezidentūroje, Kauno kunigų seminarijoje, Birštone, Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Padaryta aibė antkapinių paminklų…“

Sūnūs – Mindaugas ir Martynas Stankai

Nesvajojau tapti nei kosmonautu, nei milicininku. Jau nuo mažens mano genuose buvo užkoduota būti kalviu„, – pasakoja Algirdo Stankaus sūnus Martynas.

Pirmieji gyvenimo namai broliams buvo dabartiniai Lietuvos prezidentūros pastatai Vilniaus centre – ten tėvai turėjo mažą, aplipusį pelėsiais, kambariuką. O antrieji, žinoma, – tėvo Algirdo Stankaus kalvė. Tad nuo pat mažų dienų šeimos vaikai trynėsi kalvėje ugdydamiesi pirmuosius savo, kaip būsimo amatininko – kalvio, gebėjimus. Todėl brolių kelias iki kalvystės paslapčių buvo labai trumpas – nuo sąmoningos vaikystės pradžios, matyt nuo kokių trijų metų, kai jau galėjo pakelti plaktuką. Tad visiškai nieko nuostabaus, kad nuo mažų dienų tiesiogiai jie galėjo prisidėti prie Vilniaus kalviškojo paveldo restauravimo. Juk tėvas Algirdas Stankus buvo kalvis-restauratorius, dirbęs tuometiniame Vilniaus paminklų  restauravimo treste. Mindaugas Stankus, savo lietuvių kalbos mokytojo Stasio Urniežiaus  (Kunigaikščio Vilkdaugo) vedamas susidomėjo Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų darbais, tad kelias paauglystės vasaras praleido būtent ten.

Kalvystė – tarp mokslo ir meno

Šiandien kalviai Stankai kiekviename darbe stengiasi vadovautis senosiomis kalvystės tradicijomis, tačiau kartu ir nevengiant šiuolaikinių technologijų. Šių dviejų iš pažiūros sunkiai suderinamų metodų sintezė leidžia kalvio amatui prisitaikyti prie šiandieninių poreikių ir tendencijų. Kalvių naudojamos technologijos pačios įvairiausios. Naujausios įvairios žinios apie technologinius dalykus kalvystėje ateina ne tik iš pačių atliekamų ilgų eksperimentų ir daugemetės patirties, tačiau minčių ir idėjų kalviai taip pat įvairių kalvystės plenerų, festivalių metu, o ypač tiesiogiai bendrauju su meistrais, gal net geriausiais pasaulyje.

Svarbiausia – tęstinumas

Vienas iš būdų žinioms perduoti – jaunoji studentų karta. Kalviai Stankai buvo sudarę sutartį su Vilniaus Dailės Akademijos Telšių dailės fakultetu, metalo skyriumi, dėl studentų praktikos. To paskekoje, kelias vasaras iš eilės,teko mokytis ir mokyti studentus. Kitas žinių skleidimo būdas – dalyvauti eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta “ veikloje. Šis klubas vienija amatininkus rekonstruojančius senuosius amatus ir demonstruojančius šiuos procesus įvarių renginių, atvirų plačiajai visuomenei, metu. Tačiau, anot Mindaugo Stankaus, svarbiausia yra šeima ir du jo nuostabūs sūnūs – svarbiausias kalvystės amato tęstinumas.

Darbo visada yra

Algirdas Stankus savo meno mokė suomius, vienam garsiausių pasaulio muziejų Ermitažui darė ginklų kopijas, nukalė sudėtingiausius kūrinius daugeliui bažnyčių, Vilniaus universitetui. Kalvio ir ginklakalio dirbiniai puošia žinomų verslininkų būstus. „Kalvis ir malūnininkas nuo senovės turėjo darbo – ar karas, ar maras“, – sako Algirdas Stankus.

Jis, 37-erių barzdotas jo sūnus Mindaugas, Kaune gyvenantis kitas sūnus Martynas savo išvaizda patvirtina, kad kalviai – tvirti, kresni žmonės, nors vyrai kelis kartus užsiminė, jog šiais laikais būna ir lieknų kalvių. „Moteris ir ginklas – nesuderinama, ji turi gimdyti vaikus ir sergėti namų židinį, o ne būti tokia kaip Skandinavijoje, – mano Martynas, tvirtas 186 cm ūgio ir 110 kg svorio vyras. Prisiminęs linksmą nutikimą jis nusijuokia: – Kartą Švedijoje moteris sunkiai nešė malkas, pasiūliau padėti, tai pats vos negavau malkų.“

Kokios svarbiausios kalvio savybės? Algirdas Stankus neabejodamas atsako: “Talentas, darbštumas, tūrio, formos, atstumo jutimas”. A.Stankus nėra giliai tikintis. Bet gal neatsitiktinai teigiama, kad kalviai – arčiausiai pragaro ir per kalvę – tiesiausias kelias pas šėtoną? „Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, kalvystės globėjas Hefaistas buvo šlubas, o aš – be akies“, – garsus kalvis rodo į kairę akį. Apie šį skaudų įvykį jis nelinkęs daug pasakoti.

Likimo ironija: tai įvyko ne kalvėje, ne arčiau pragaro, bet restauruojant Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kai palipus ant bokšto vienas darbininkas, pravarde Velėna, vyniodamas metalinę vielą netyčia pataikė tiesiai į akį.

Švariau nei operacinėje

„Vis dėlto faktas, kad kalvė – labai švari vieta. Galite paklausti chirurgo. Seniau kalvėse ir gimdymus priimdavo. Dalyvavau gimstant sūnui, tad jei reikėtų, galėčiau priimti ir vaiką“, – juokiasi Martynas. „Kartą vienas garsus žurnalistas buvo atėjęs su baltomis pančiakomis mūvinčia mergužėle. Nupūčiau suodžius ir pasiūliau prisėsti, tačiau ji sako: nešvaru, – nusijuokia Algirdas. – Tamsta, sakau jai, čia švariau nei pas chirurgus. Adatos kaitinamos 100 laipsnių temperatūroje, o pas mane 1000 laipsnių – dešimt kartų švariau.“

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *